Skip to content

Lietuvių kalbos komisija – lietuvybės griovėja?

2011 gegužės 6
by admin

Dabartinė Valstybinė lietuvių kalbos komisija – galima lietuvių kalbos ir kultūros nuosmukio priežastis

Daugelį lietuvių erzina dabartinė valstybinės kalbos politika. Žmonės nebenori kalti vis besikeičiančių oficialių skyrybos taisyklių, naujadarų, nenori atsisakyti dar jų senelių vartotų, tačiau valdininkų sprendimu staiga tapusių „nelietuviškais“ žodžių ir posakių. Vis daugiau vaikų pareiškia, kad „lietuvių kalba niekam nereikalinga“ ir visas savo jėgas skiria užsienio kalbų studijoms. Lietuvių kalba, o ir pačia lietuvybe nusivylusių lietuvių daugėja su kiekvienais metais.

Suvalkiečių tarmės primetimas ypač skaudina ir įžeidžia žemaičius, iš kurių taip tyčiojosi, juos išdavinėjo ir pardavinėjo istoriniai Lietuvos valdovai.
Iš žemaičių atvirai tyčiojamasi ir dabar – juk Lietuvos valstybės simboliu yra paskelbtas Žemaitiją į karūną iškeitęs Mindaugas, aukštinamas ne kartą žemaičius išdavęs Vytautas. Juk ne šiaip sau žemaičių mintys krypsta į nepriklausomybę nuo juos be perstojo žeminančios Lietuvos Respublikos.

Lietuvių kalbos saugojimui bei puoselėjimui yra įsteigtos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir nemažai kitų panašių įstaigų, kalbos institutų, fakultetų aukštojo mokslo įstaigose ir pan., yra išlaikomi šimtai įvairiausių valdininkų, besirūpinančių kalbos turtingumu ir grynumu. Atrodo, kad lietuvių kalba turėtų klestėti.

Tačiau įsigilinus į tai, kuo iš tikrųjų užsiima dauguma kalbininkų ir pati Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kyla įtarimas, kad jie irgi nemažai prisideda prie dabartinio lietuvybės nuosmukio.

Pastebėjus kaip dirba Valstybinė lietuvių kalbos komisija, nori-nenori kyla mintys apie korupciją

Peržiūrėjus Lietuvos įmonių pavadinimų sąrašą, pasidaro aišku, kad kai kurioms iš jų yra taikomas Valstybinės kalbos įstatymas (jo dalis, nustatanti lietuviškumo reikalavimus įmonių pavadinimams), o kai kurioms – ne. Kai kurios įmonės susilaukia komisijų dėmesio dėl kalbos kultūros pažeidimų, o kai kurios – ne.

Tokie dalykai jau seniai nieko nebestebina, turint omenyje tai, kad Lietuva yra ko gero pati korumpuočiausia pasaulio valstybė – ir pats blogiausias dalykas yra ko gero netgi ne tai, kad daugelis įmonių spjauna į lietuvių kalbą, o tai, kad tie keli išlikę sąžiningi verslininkai, nepanorėję pasiduoti tautinei kyšių kultūrai, negavę leidimo pavadinti savo įmonę nelabai lietuvišku pavadinimu (kai daugumai jų kolegų tai kažkaip paslaptingai pavyksta), galutinai nusivilia lietuvybe ir bėga kuo toliau nuo Lietuvos.

Vis dėlto, korupcija čia nėra pati didžiausia problema. Daugiausiai žalos padaro būtent kalbos norminimo ir gryninimo politika.

Lietuvių kalbos norminimas piktina lietuvius ir provokuoja jų priešiškumą oficialiajai lietuvybei

Valstybinė lietuvių kalbos komisija laikas nuo laiko bando išimti iš kalbos nuo seno įprastus ir patogius lietuviškus žodžius, vietoj jų kišdama nepatogius, griozdiškus, o dažnai ir semantiškai neadekvačius savo išgalvotus naujadarus. Pavyzdžiui, vietoj įprasto žodžio„gegužis“ brukama „gegužė“, vietoj „vystymo“ bei „vystymosi“ – „plėtra“, vietoj „sekančio“ – „kitas“ ir t.t.

Užtenka prisiminti populiaraus barbarizmo „failas“ kelio į lietuvių kalbą liūdną istoriją. Angliškas žodis „file“ puikiausiai išverčiamas kaip „byla“, kas puikiai atitinka semantinę sąvokos (informacijos sankaupa) prasmę. Tačiau Valstybinė kalbos komisija užsipuolė „bylą“, kaip napakankamai lietuvišką, ir vietoj jos primetė savo išgalvotą naujadarą „rinkmena“.
Morfologiškai „rinkmena“ reiškia kažką surinkta – šis žodis galėtų reikšti tekstinius dokumentus, tačiau akivaizdu, kad jis neturi nieko bendro su, pavyzdžiui, paveiksliukų ar skaitmeninių duomenų bylomis. Peršasi išvada, kad žodį „rinkmena“ išgalvojo ir prastūmė koks nors apsamanojęs akademikas, kurio pažintis su kompiuteriais apsiribojo „Vord“ tekstų redaktoriumi ir kuriam pasirodė, kad visos elektroninės bylos yra literatūriniai tekstai.
O rezultatas akivaizdus – supykę ant kalbos komisarų išsidirbinėjimų lietuviai ne tik ryžtingai atmetė „rinkmeną“, bet ir atsisakė kažkada jau beveik prigijusios „bylos“ ir grįžo prie banalaus barbarizmo „failas“.

Panašios istorijos kartojasi ir kartojasi, ir visos šios nesąmonės nuvilia ar net įskaudina vis daugiau lietuvių, kadangi jie yra verčiami atsisakyti natūraliai atsiradusių tikrai pakankamai lietuviškų žodžių ir kalti naujadarus grynai dėl valdžios ištroškusių kalbininkų užgaidos.

Todėl nemažai lietuvių, kurie dar ne taip seniai nuoširdžiai stengėsi tobulinti savo kalbą, dabar, įsižeidę, galutinai spjauna į kalbos komisijas ir panašias įstaigas bei jų rekomendacijas.

Puikus kalbininkų nekompetencijos pavyzdys yra kitas nepopuliarus naujadaras – „žiniatinklis“, kuriuo bandoma priversti vadinti Pasaulinį (kompiuterių) Tinklą, paprastai žymimą trimis dvigubomis vė raidėmis.
Akivaizdu, kad būtų gerai sugalvoti kažkokį lietuvišką žodį Pasauliniam Tinklui vadinti. Tačiau juk milijardai Tinklą sudarančių interneto puslapių skleidžia visų pirma melą, propagandą, reklamą bei virusus. Tokio darinio jokiu būdu negalima pavadinti „žinių tinklu“, taigi žodis „žiniatinklis“ ne tik yra semantiškai absurdiškas, bet ir klaidina nepatyrusius naršytojus.
„Žiniatinklis“ atsiduoda kažkuo tarp nemokšiškumo ir propagandos, taigi visai natūralu, kad lietuviai jį atmetė, pasitenkindami „Pasauliniu tinklu“, tiesiog „Tinklu“ ar „vėvėvė“.

Kitas skaudus perlenkimas yra kalbininkų siekis sunorminti kirčiavimą.

Kirčiavimo norminimas tiesiogiai įžeidžia daugelį lietuvių

Lietuvių tauta toli gražu nėra kultūriškai ir etniškai vienalytis darinys. Be pagrindinių tarmių, naudojamų didžiausių kalbinių grupių, tokių kaip žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai ar suvalkiečiai, yra dešimtys įvairiausių smulkesnių dialektų, ir kiekviena tarmė turi savo išskirtinius žodžius, kuriuos jų tėvai, seneliai ir proseneliai vartojo šimtus metų. Ir pagaliau atskirose tarmėse yra skirtingai kirčiuojami daugelis visuotinai pripažintų lietuviškų žodžių.

Tuo tarpu Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Švietimo ministerija ir panašios įstaigos ne tik bando išvalyti lietuvių kalbą nuo jai nepatinkančių žodžių, bet ir verčia visą Lietuvą kirčiuoti pagal suvalkiečių pavyzdį. Patiems suvalkiečiams tai, žinoma, patinka, tačiau kitų Lietuvos kalbinių grupių atstovus skaudžiai įžeidžia tai, kad jų tėvų ir protėvių tarmės yra nuvertinamos (tegul ir netiesiogiai).

Suvalkiečių tarmės primetimas ypač skaudina ir įžeidžia žemaičius, iš kurių taip tyčiojosi, juos išdavinėjo ir pardavinėjo istoriniai Lietuvos valdovai. Iš žemaičių atvirai tyčiojamasi ir dabar – juk Lietuvos valstybės simboliu yra paskelbtas Žemaitiją į karūną iškeitęs Mindaugas, aukštinamas ne kartą žemaičius išdavęs Vytautas. Juk ne šiaip sau žemaičių mintys krypsta į nepriklausomybę nuo juos be perstojo žeminančios Lietuvos Respublikos.

Žinoma, daugelis žmonių tiesiog nekreipia dėmesio į kalbininkų kabinėjimąsi prie kirčiavimo, tačiau besimokantiems tai gali tapti rimta problema. Su kiekvienais metais vis daugiau Lietuvos moksleivių, pavargę nuo abstrakčių kirčiavimo taisyklių (kurias 99 procentai lietuvių pamiršta kitą dieną po baigiamojo lietuvių kalbos egzamino ir nebeprisimena visą likusį gyvenimą – juk visiškai taisyklingai nekalba netgi patys kalbininkai, jau nekalbant apie lietuvių kalbos mokytojus), verčiančių bjauroti jų gimtąją tarmę, galutinai spjauna ant oficialiosios lietuvių kalbos su visomis jos komisijomis bei pačia beviltiškai biurokratiška Švietimo ministerija ir visas savo pastangas nukreipia į užsienio kalbų studijas.

Lietuvių kalba buvo sukurta norminimo būdu

Devyniolikto amžiaus pabaigoje bendrinė lietuvių kalba faktiškai dar neegzistavo. Kiekvienoje vietovėje žmonės kalbėjo skirtingai, vartojo daug aiškiai nelietuviškų žodžių; rašytinėje kalboje išsiskyrė kelios tradicijos pagal tarminius regionus. Dabartinė oficialioji rašytinė kalba faktiškai buvo sukurta kalbininkų, tyrinėjusių savo aplinkos tarmes ir pagal jas konstravusių vieningus lietuvių kalbos žodyną ir gramatiką.

Jonas Jablonskis (1860-1930)
Jonas Jablonskis
Bendrinės kalbos bei gramatikos norminimo pradininkas ir vadovas Jonas Jablonskis faktiškai sukūrė tai, kas dabar suvokiama kaip lietuvių kalba.

Daugelis lietuviškų žodžių tada dar neegzistavo, jų vietoje buvo vartojami lenkiški ir rusiški barbarizmai. Todėl kalbininkams teko tiesiog patiems sugalvoti tūkstančius lietuviškų naujadarų, ilgainiui pakeitusių skolinius iš kitų kalbų.

Pagrindinis kalbos lietuvinimo įkvėpėjas ir daugiametis vadovas buvo Jonas Jablonskis. Būtent jis pradėjo tradiciją išrinkti žmonių vartojamus žodžius bei gramatines formas ir konstruoti iš jų kalbos etaloną, kuris turėjo būti diegiamas visoje Lietuvoje spaudos, o vėliau ir radijo pagalba.

Taigi kalbininkai atrinkdavo jiems patikusius žodžius, suformuluodavo gramatikos taisykles, tada jos buvo oficialiai pripažįstamos bendrine lietuvių kalba ir visi lietuviai buvo skatindami vartoti būtent šiuos žodžius bei gramatiką savo kalbėjime ir ypač rašyboje. Norminimas tapo pagrindine Lietuvos kalbos politikos strategija, tarybiniais laikais kova su slavizmais netgi buvo įgavusi pasipriešinimo okupantams atspalvį.

Kalbos norminimo tradicijos dabar tampa lietuvių kalbos prakeikimu

Kažkada kalbos norminimas padėjo išsaugoti kalbą, apginti ją nuo kitų kalbų griaunamojo poveikio, o tam tikra prasme – netgi sukurti vieningą lietuvių kalbą, kaip tokią, kas vėlgi buvo labai svarbu kuriant vieningą lietuviškąją tapatybę.

Tačiau nereikia užmiršti, kad dabartinė bendrinė kalba vis dėlto tėra dirbtinė konstrukcija, sukurta viso labo kelių lietuviškųjų tarmių, visų pirma – suvalkietiškosios, pagrindu. (Jablonskis buvo kilęs iš Suvalkijos ir konstravo lietuvių kalbos modelį daugiausia pagal savo gimtąją šnektą.) Taigi faktiškai dabartinė kalba buvo diegiama verčiant aukštaičius, žemaičius bei dzūkus atsisakyti savo gimtųjų tarmių ir kalbėti bei rašyti suvalkietiškai, savo protėvių šnekėjimą iškeisti į kalbininkų išgalvotas „lietuviškas“ taisykles.

Dabar slavų kalbų įtaka nebekelia jokios grėsmės, lietuvių kalba jau seniai išvalyta nuo akivaizdžių slavizmų, o pagrindinės problemos yra anglų kalbos skverbimasis, terminų žodyno trūkumas, naujadarų kūrimo lėtumas ir nepakankamas jų populiarinimo finansavimas. Dabartinis gyvenimo būdas verčia lietuvius, ypač moksleivius ir studentus, skirti daug jėgų užsienio kalbų mokymuisi.

Tačiau dauguma Lietuvos kalbininkų ir toliau kabinėjasi prie jau seniai vartojamų lietuviškų žodžių ir kalbos konstrukcijų, verčia moksleivius kirčiuoti pagal jiems svetimas abstrakčias taisykles. Tokie dalykai jau mažai ką beįtikina, kalbos gryninimo politika tiesiog erzina lietuvius ir stumia juos galutinai spjauti į įkyriuosius kalbininkus ar netgi į pačią lietuvybę.

Lietuvių kalbos komisarai atsilikę nuo dabartinio Lietuvos gyvenimo

Dabartinę lietuvių kalbininkų laikyseną nesunku suprasti. Prisiskaitę apie Jono Jablonskio gyvenimą ir darbus, tarybinių laikų priešinimąsi rusinimui, dauguma lituanistų bei kalbos biurokratų nori sekti savo šlovingųjų pirmtakų tradicijomis.

Greičiausiai ne paskutinį vaidmenį vaidina ir valdžios troškimas. Spręsti apie lietuviškumą, sudarinėti vis naujas ir naujas taisykles bei primetinėti jas visai tautai, versti lietuvius atsisakyti jų nuo seno vartojamų žodžių ir posakių – galbūt tai šiokia tokia kompensacija už varganus kalbininkų atlyginimus?

Tačiau norėtųsi, kad lituanistai vieną kartą suprastų, jog Jablonskio laikai jau seniai pasibaigė, jog kalbos norminimas jau seniai nebe aktualus ir jo nebepalaiko dauguma netgi patriotiškai nusiteikusių lietuvių.

Norėtųsi, kad Švietimo ministerijos biurokratai suprastų, jog lietuviai dabar jau daug labiau vertina savo gimtąsias tarmes ir kirčiavimo taisyklių primetimą bei absoliutizavimą suvokia kaip agresiją prieš jų tapatybes, skatinamą valdininkų noro pademonstruoti savo valdžią.

Žinoma, lietuvių kalbos palaikymo institucijos per mažai finansuojamos, ir to pasekmė – dabartinė korupcija, pastovus verslo bei žiniasklaidos priežiūros mažėjimas. Lituanistika jau seniai tapo neprestižine specialybe, ją palieka dauguma gabių žmonių, nusivylusių prastomis algomis ir visišku ateities perspektyvų nebuvimu.

Vis dėlto norėtųsi, kad tie, kurie dar pasilieka, ne svajotų apie Jono Jablonskio didybę ir jau seniai atgyvenusią kovą su slavizmais, o galvotų apie ateitį, apie nesiliaujantį angliškų, itališkų, ispaniškų ir kitų kalbų žodžių, sąvokų bei konstrukcijų brovimąsi į Lietuvos kultūrą, apie naujas globalizacijos atnešamas grėsmes, besitvenkiančias virš lietuvių kalbos ir pačios lietuvybės.

No comments yet

Leave a Reply

Note: You can use basic XHTML in your comments. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS